Pamąstymai su pal. JURGIU
Iš palaim. Jurgio Matulaičio laiškų
KRISTUS - GYVENIMO PRASMĖ
Visur nešti Kristų, viską atnaujinti
ir atstatyti Kristuje, visų ieškoti Krisyui,
visur pašaukti pas Kristų.
Viešpatie Jėzau, uždek tokiu uolumu mūsų širdis.
Šventieji visomis jėgomis stangėsi siekti tobulumo, prisimindami kilnius Kristaus žodžius: "Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mt 5, 48). Jie siekė šio kilnaus tikslo stengdamiesi būti vis labiau panašūs į Jėzų Kristų. Jeigu iš tikrųjų noriu eiti šventųjų pėdomis, tai Kristaus gyvenimo tikslai turi tapti ir mano tikslu, o būdai ir priemonės, kokius naudojo Kristus, turi tapti manaisiais.
Ko troško Kristus? Sukurti Dievo Karalystę žemėje, tai yra mūsų šventąją Bažnyčią. Kokiu būdu to siekė? Visiško savęs išsižadėjimo, darbo, vargų, skurdo, pažeminimo, persiekojimų ir kančios būdu. Ir ėjo šiuo keliu, kol nenuleido savo galvos prikaltas prie kryžiaus. Ką tai rodo? Kiekvieno mūsų pareiga savanoriškai ir visiškai atsisakius savęs, nieko nesitikint atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai.
Visuose savo darbuose ir tiksluose turime remtis savo asmeniniu šventumu. Tik tuomet jie turės tvirtą ir nepajudinamą pagrindą. Savo asmeniniam dvasiniam tobulėjimui negalima gailėti nei laiko, nei darbo.
Uoliai dirbančiam Dievui ir Bažnyčiai žmogui niekuomet nepritruks vargų ir persekiojimų. Tai, kaip žiūri į mus ir su mumis elgiasi pasaulis, yra ženklas, ar iš tiesų einame Kristaus pėdomis.
ir atstatyti Kristuje, visų ieškoti Krisyui,
visur pašaukti pas Kristų.
Viešpatie Jėzau, uždek tokiu uolumu mūsų širdis.
Šventieji visomis jėgomis stangėsi siekti tobulumo, prisimindami kilnius Kristaus žodžius: "Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mt 5, 48). Jie siekė šio kilnaus tikslo stengdamiesi būti vis labiau panašūs į Jėzų Kristų. Jeigu iš tikrųjų noriu eiti šventųjų pėdomis, tai Kristaus gyvenimo tikslai turi tapti ir mano tikslu, o būdai ir priemonės, kokius naudojo Kristus, turi tapti manaisiais.
Ko troško Kristus? Sukurti Dievo Karalystę žemėje, tai yra mūsų šventąją Bažnyčią. Kokiu būdu to siekė? Visiško savęs išsižadėjimo, darbo, vargų, skurdo, pažeminimo, persiekojimų ir kančios būdu. Ir ėjo šiuo keliu, kol nenuleido savo galvos prikaltas prie kryžiaus. Ką tai rodo? Kiekvieno mūsų pareiga savanoriškai ir visiškai atsisakius savęs, nieko nesitikint atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai.
Visuose savo darbuose ir tiksluose turime remtis savo asmeniniu šventumu. Tik tuomet jie turės tvirtą ir nepajudinamą pagrindą. Savo asmeniniam dvasiniam tobulėjimui negalima gailėti nei laiko, nei darbo.
Uoliai dirbančiam Dievui ir Bažnyčiai žmogui niekuomet nepritruks vargų ir persekiojimų. Tai, kaip žiūri į mus ir su mumis elgiasi pasaulis, yra ženklas, ar iš tiesų einame Kristaus pėdomis.
PASITIKINT DIEVO APVAIZDA
Visiškai pasitikiu Dievo Apvaizda, iš kurios patyriau tik malones ir matomos,
apčiuopiamos globos stebuklus.
Esu kaip paukštis - be jokio atramos taško.
Tuo arčiau jaučiu savo Dievą.
Žmogus linkęs saugoti savo ateitį nuo visokių nelaimių.
Tačiau ar tai įmanoma be Dievo? Kokia nors maža smulkmena gali sunaikinti visą tavo svajonių pasaulį. Vienas neatsargus žodis, liga, nesąžiningas žmogus sunaikins viską, ką per rūpesčius ir vargą buvai pasiekęs. O ką bekalbėti apie mirtį? Ar netampa žmogus ramesnis, ar ne drąsiau žiūri į ateitį, kai su gyvu tikėjimu atsiduoda dieviškajai Apvaizdai?
Juk net plaukas nuo mūsų galvos nenukrinta be Dievo valios, net menkiausias paukštelis nežūva be Dievo žinios (...)
Reikia išmintingai vengti pavojų, bet kai jų išvengti negalime, reikia mokėti drąsiai ir ryžtingai pažvelgti pavojui į akis.
Būkime išradingi, paprasti, bet išmintingi; darykime tai, kas mūsų galioje, tačiau būkime drasūs ir ryžtingi siekdami savo tikslo, tvirtai tikėkime, kad mus veda globojanti Dievo ranka. Kaip vaikas, kuris ramiai ilsisi ant motinos rankų, taip ir mes dar ramiau darbuokimės ir būkime ramūs dieviškosios Apvaizdos prieglobstyje. "Būkite gudrūs kaip žalčiai, ir paprasti kaip balndžiai" (Mt 10,16).
apčiuopiamos globos stebuklus.
Esu kaip paukštis - be jokio atramos taško.
Tuo arčiau jaučiu savo Dievą.
Žmogus linkęs saugoti savo ateitį nuo visokių nelaimių.
Tačiau ar tai įmanoma be Dievo? Kokia nors maža smulkmena gali sunaikinti visą tavo svajonių pasaulį. Vienas neatsargus žodis, liga, nesąžiningas žmogus sunaikins viską, ką per rūpesčius ir vargą buvai pasiekęs. O ką bekalbėti apie mirtį? Ar netampa žmogus ramesnis, ar ne drąsiau žiūri į ateitį, kai su gyvu tikėjimu atsiduoda dieviškajai Apvaizdai?
Juk net plaukas nuo mūsų galvos nenukrinta be Dievo valios, net menkiausias paukštelis nežūva be Dievo žinios (...)
Reikia išmintingai vengti pavojų, bet kai jų išvengti negalime, reikia mokėti drąsiai ir ryžtingai pažvelgti pavojui į akis.
Būkime išradingi, paprasti, bet išmintingi; darykime tai, kas mūsų galioje, tačiau būkime drasūs ir ryžtingi siekdami savo tikslo, tvirtai tikėkime, kad mus veda globojanti Dievo ranka. Kaip vaikas, kuris ramiai ilsisi ant motinos rankų, taip ir mes dar ramiau darbuokimės ir būkime ramūs dieviškosios Apvaizdos prieglobstyje. "Būkite gudrūs kaip žalčiai, ir paprasti kaip balndžiai" (Mt 10,16).
MEILĖ BAŽNYČIAI
Visų mūsų rūpesčių, vargų ir pastangų
tikslas turi būti Bažnyčia, ši Dievo Karalystė žemėje, ir visi jos poreikiai.
Bažnyčia turi būti aukščiau už visus žemiškus turtus, gėrį ir net pačius
garbingiausius tikslus bei siekius.
Suteik malonę, Viešpatie, kad mus visus apimtų ta vienintelė didi mintis: Bažnyčiai dirbti, dėl jos vargti ir kentėti; taip persiimti Bažnyčios reikalais, kad jos kančios, rūpesčiai ir žaizdos taptų mūsų širdžių rūpesčiais, kančiomis ir žaizdomis; kad būtume apimti vienintelio troškimo nieko šioje žemėje nesitikėti, nieko neieškoti, nelaukti jokio užmokesčio, tik visą savo gyvenimą pašvęsti Dievui ir Bažnyčiai, viską palikti ir mestis į darbus bei kovą dėl Bažnyčios; kad turėtume tiek narsos, jog nebotume pasaulio ir jo galybių trukdymų, nepasiduotume jokiai baimei, bet drąsiai eitume dirbti ir kovoti dėl Bažnyčios, ypač ten, kur labiausiai reikia (...). Kad mūsų mintys, troškimai ir tikslai būtų nukreipti į tai, kaip visur nešti Kristų, viską persmelkti Jo dvasia, aukštinti Bažnyčios vardą.
Labai svarbu mokėti tinkamai kovoti už teisybę. Reikia mokėti taip ginti teisybę, kad net jos priešai patikėtų, jog teisybę ginantis jaučia jiems meilę ir pagarbą. Reikai vengti pasakyti ką nors tokio, kas galėtų priešininką sužeisti, įžeisti, įskaudinti ar iš viso atstumti nuo Bažnyčios. Net nurodant klaidas reikia vengti pašaipos, sarkazmo, ironijos. Geriausia yra tiksliai išdėstyti ir atskleisti katalikišką mokslą, o tai savaime parodys, kad priešingas mokslas yra neteisingas. Man visuomet strodo, kad pozityvus darbas yra geresnis už negatyvų.
tikslas turi būti Bažnyčia, ši Dievo Karalystė žemėje, ir visi jos poreikiai.
Bažnyčia turi būti aukščiau už visus žemiškus turtus, gėrį ir net pačius
garbingiausius tikslus bei siekius.
Suteik malonę, Viešpatie, kad mus visus apimtų ta vienintelė didi mintis: Bažnyčiai dirbti, dėl jos vargti ir kentėti; taip persiimti Bažnyčios reikalais, kad jos kančios, rūpesčiai ir žaizdos taptų mūsų širdžių rūpesčiais, kančiomis ir žaizdomis; kad būtume apimti vienintelio troškimo nieko šioje žemėje nesitikėti, nieko neieškoti, nelaukti jokio užmokesčio, tik visą savo gyvenimą pašvęsti Dievui ir Bažnyčiai, viską palikti ir mestis į darbus bei kovą dėl Bažnyčios; kad turėtume tiek narsos, jog nebotume pasaulio ir jo galybių trukdymų, nepasiduotume jokiai baimei, bet drąsiai eitume dirbti ir kovoti dėl Bažnyčios, ypač ten, kur labiausiai reikia (...). Kad mūsų mintys, troškimai ir tikslai būtų nukreipti į tai, kaip visur nešti Kristų, viską persmelkti Jo dvasia, aukštinti Bažnyčios vardą.
Labai svarbu mokėti tinkamai kovoti už teisybę. Reikia mokėti taip ginti teisybę, kad net jos priešai patikėtų, jog teisybę ginantis jaučia jiems meilę ir pagarbą. Reikai vengti pasakyti ką nors tokio, kas galėtų priešininką sužeisti, įžeisti, įskaudinti ar iš viso atstumti nuo Bažnyčios. Net nurodant klaidas reikia vengti pašaipos, sarkazmo, ironijos. Geriausia yra tiksliai išdėstyti ir atskleisti katalikišką mokslą, o tai savaime parodys, kad priešingas mokslas yra neteisingas. Man visuomet strodo, kad pozityvus darbas yra geresnis už negatyvų.
MALDOS DVASIA
Kai kyla blogos mintys, atsirandančios iš mūsų sugedusios prigimties,
ar šėtono pagundos pradeda kankinti sielą,
reikia ilgisu ir daugisu melstis, kad valia,
sustiprinta maldos, galėtų sėkmingiau priešintis blogiui.
Būsiu atidus, kad neapleisčiau darbo dėl maldos nei maldos dėl darbo. " Dirbk ir melskis". Be nuolatinės maldos siela vysta ir genda, jėgos senka, dvasia menksta, o ir darbas tampa visiškai bevaisis. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad ne tik melsdamiesi, bet ir dirbdami Dievo garbei šloviname Viešpatį ir tarnaujame Bažnyčiai.
Labai svarbu mokėti maldai paskirti nors minutę laisvo laiko, pavyzdžiui, pereinant nuo vieno užsiėmimo prie kito, kur nors važiuojant, einant pasivakščioti, atsitraukiant nuo darbo, žmonių draugijos, nuo savo reikalų. Be tokios nepertraukiamos maldos, be nuolatinio sielos pakylėjimo į Dievą neilgai ištvertume tokiame aktyviame gyvenime, kokį dabar gyvename. Ir atvirkščiai, darbas, pagyvintas maldos ir pašventintas trumpu atodūsiu kriepiantis į Dievą, praskaidrintas minties ir širdies skrydžio, tobulina žmogų ir vienija jį su Dievu. Taip nugyventos dienos vakare žmogus jaučia ramybę sieloje ir džiaugsmą širdyje, kad diena nepraėjo veltui.
Išmokime vaikščioti Dievo akivaizdoje, būkime visuomet pasiruošę daryti tai, kas Dievui labiausiai patinka, o mūsų sielos tepanyra į maldą. Gerokai aukštesnis šventumo laipsnis yra visur ir visada, bet kokiomis sąlygomis, dirbant bet kokį darbą, tarp įvairių žmonių mokėti gyventi su Dievu, su Juo džiaugtis, Jame rasti palaimą, Jo ieškoti, į Jį kilti, Jį mylėti - bendrauti su Juo ne tik būnant šventovėje, klūpant ir meldžiantis.
ar šėtono pagundos pradeda kankinti sielą,
reikia ilgisu ir daugisu melstis, kad valia,
sustiprinta maldos, galėtų sėkmingiau priešintis blogiui.
Būsiu atidus, kad neapleisčiau darbo dėl maldos nei maldos dėl darbo. " Dirbk ir melskis". Be nuolatinės maldos siela vysta ir genda, jėgos senka, dvasia menksta, o ir darbas tampa visiškai bevaisis. Kita vertus, nereikėtų pamiršti, kad ne tik melsdamiesi, bet ir dirbdami Dievo garbei šloviname Viešpatį ir tarnaujame Bažnyčiai.
Labai svarbu mokėti maldai paskirti nors minutę laisvo laiko, pavyzdžiui, pereinant nuo vieno užsiėmimo prie kito, kur nors važiuojant, einant pasivakščioti, atsitraukiant nuo darbo, žmonių draugijos, nuo savo reikalų. Be tokios nepertraukiamos maldos, be nuolatinio sielos pakylėjimo į Dievą neilgai ištvertume tokiame aktyviame gyvenime, kokį dabar gyvename. Ir atvirkščiai, darbas, pagyvintas maldos ir pašventintas trumpu atodūsiu kriepiantis į Dievą, praskaidrintas minties ir širdies skrydžio, tobulina žmogų ir vienija jį su Dievu. Taip nugyventos dienos vakare žmogus jaučia ramybę sieloje ir džiaugsmą širdyje, kad diena nepraėjo veltui.
Išmokime vaikščioti Dievo akivaizdoje, būkime visuomet pasiruošę daryti tai, kas Dievui labiausiai patinka, o mūsų sielos tepanyra į maldą. Gerokai aukštesnis šventumo laipsnis yra visur ir visada, bet kokiomis sąlygomis, dirbant bet kokį darbą, tarp įvairių žmonių mokėti gyventi su Dievu, su Juo džiaugtis, Jame rasti palaimą, Jo ieškoti, į Jį kilti, Jį mylėti - bendrauti su Juo ne tik būnant šventovėje, klūpant ir meldžiantis.